Jau kelias naktis tave seku ir matau, vaikštai pas jį ir jį myli. Vaikščiok dieną! Išrėk į visas keturias puses, kaip tu jį myli.
Grafas Tulijus mėgaujasi prietarų nesuvaržytu gyvenimu – lieka abejingas žmonos meilei, bet neslepia aistros ir atsidavimo kilmingai meilužei. Dekadentiška kasdienybė susvyruoja po kojomis, kai grafienė pastoja nuo kito vyro. Negalėdamas pripažinti svetimo kūdikio, Tulijus ryžtasi melui ir nusikaltimui. Vis dėlto pasaulis negrįžta į senas vietas, nes netikėtą žinią jam praneša ir meilužė.
Donatello „Dovydo“ apdovanojimas
Režisierius buvo puikus literatūros žinovas, todėl Visconti filmų iki galo neįmanoma suprasti, neišmokus jam svarbių „literatūros pamokų“. Visą gyvenimą jis svajojo ekranizuoti „Prarasto laiko beieškant“, bet tai liko neįgyvendinta. Laiko dimensija jam buvo svarbi: Visconti mokėjo filmuose materializuoti laiko tėkmę – užtenka prisiminti kad ir „Mirties Venecijoje“ finalą. Praėjęs laikas jo filmuose ne saldžių ar skausmingų prisiminimų šaltinis, jis svarbus, nes lemia ir apibrėžia dabartį, priverčia personažus išdrįsti pagaliau suvokti save.
Visconti debiutas kine buvo išskirtinis, nes tapo įžanga į naują, netrukus visą pasaulinį kiną atnaujinusį kino judėjimą, vadinamą neorealizmu. 1942-aisiais kurtas „Apsėdimas“ („Ossessione“) – tai laisva 1934 m. pasirodžiusio amerikiečių rašytojo Jameso M. Caino romano „Laiškanešys skambina du kartus“ ekranizacija.