G. Arlickaitė: „Kino gyvybės versmė visais laikais buvo (ir liko) žmonių aistros“
Kino gyvybės versmė visais laikais buvo (ir liko) žmonių aistros. Didžiojo Nebylio (taip neformaliai vadinama nebyliojo kino epocha) ryškiausios žvaigždės – Dreyeris, Langas, Murnau, Pabstas, Stroheimas, Eizenštein'as, Dovženka ir kt. – pasakojo istorijas, kurių herojai patirdavo kraštutinius sukrėtimus. Nesvarbu, kokie jie buvo – socialiniai ar emociniai. Jiems atskleisti reikėjo vaizdo ekspresijos, kad pasakojama istorija būtų paveiki, kad jaudintų. Argi ne tų pačių tikslų kinas siekia ir šiandien, kai skaitmeninės revoliucijos laikais bando nusivalyti techninių atradimų apnašas ir grįžti prie savo ištakų?
Danų kino klasiko Carlo Th. Dreyerio nebylusis šedevras „Žanos d‘Ark aistra“ sukurtas XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Vienas iš reikšmingiausių lietuvių kompozitorių – Bronius Kutavičius – specialiai šiam filmui originalią muziką parašė jau XXI šimtmetyje. Lietuvos Šv. Kristoforo kamerinis orkestras sujungs šias skirtingų menų formas į vieną bendros kultūros visumą. Šiuo unikaliu kino ir muzikos renginiu „Scanorama“ jau septintąjį kartą pradės Europos kino šventę Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Šiuolaikinio Europos kino kūriniai šių metų „Scanoramos“ programai parinkti kaip didžiosios tradicijos oponentai ir palydovai. Jie paliudija dar vieną kinui svarbią tiesą – meilė visais laikais yra visko, kas gyva, vidinė prasmė. Šia didžiąja aistra alsuoja tiek jau klasika tapę filmai, tiek ir tie, kurie mūsų akyse jais tampa.
Šiame postmodernizmo šimtmetyje maištingasis Larsas von Trieras metė komerciniam kinui „Dogmos“ iššūkį, atgręžiantį žvilgsnį į ankstyvuosius jo tėvynainio atradimus (Carlas Theodoras Dreyeris taip pat turėjo ginti savo filmą ir nuo cenzūros, ir nuo fizinio sunaikinimo). Žanos d‘Ark kančias žiūrovai išgyveno (-a) kartu su Marija Falconetti, kaip išgyvena Emille Watson kančių Golgotą filme „Prieš bangas“ ir kraštutinę Charlotte Gainssbourg dvasios įtampą kontroversiškajame „Antikriste“. Šios aktorės visiškai identifikuojamos su sukurtais personažais, jų jausmus ir aistras žiūrovai priima kaip savąsias.
Carlas Theodoras Dreyeris kine įamžino mitą apie šventąją kankinę, kurios auka buvo neišvengiama. Žanos tikėjimo galiai išreikšti jis pasitelkė vienintelį filmavimo principą – herojės emocijas perteikiantį aktorės (Maria Falconetti) veidą. „Niekas pasaulyje negali prilygti žmogaus veidui. Tai žemė, kurios niekada nenusibos tyrinėti“, – teigė Dreyeris. Todėl režisierius atsisako bet kokios šalutinės vizualikos, sutelkdamas dėmesį ties esminiais dalykais, nes Žanos tikėjimas neturi nieko bendra su pompastika. Visą ekraną užpildo tik stambūs planai.
Dar Didžiojo Nebylio laikais būtent Dreyeriui pavyko pasiekti išskirtinį aktoriaus persikūnijimo lygmenį, kuris kaip tradicijos aidas akivaizdus šiandieniuose Larso von Triero filmuose. Tradicija ir inovacijos susitinka, primindamos mums tiesą apie tai, kad nauja – tai užmiršta sena.
Gražina Arlickaitė
Projektą pristato - Vilniaus - Europos kultūros sostinė.
"Žanos d'Ark aistra" Nacionaliniame operos ir baleto teatre - lapkričio 5 dieną, 19.00.
