„Kai šalta, kvėpuok...“ Ciuriche spalis. Lukas slankioja po šaltą ir tamsų miestą ieškodamas įkvėpimo. Bet eilės nesidėlioja, jam nesiseka kurti, publika nebenori girdėti vis girtesnio jo repo. Slaptas aistringos meilės ryšys su gerokai vyresniu prodiuseriu Miša virsta tik aršiais kivirčais. Lukas vis smarkiau svaiginasi ir po dar vieno perdozavimo Miša jį palieka. Dabar jau dugnas. Luko vietą scenoje, įrašų studijoje, kanapių auginimo laboratorijoje, o ilgainiui ir Mišos namuose užima jo šešiolikmetis brolis Semis. Slenka lapkritis, gruodis, sausis – kupini pavydo, ilgesio ir skausmo, noro atkeršyti, priešiškumo broliui bei baimės, kad ir jis nukentės. Lukas desperatiškai bando išsikapstyti vienas.

„Aš nevaidinu, aš toks esu.“ Šie reperio žodžiai, pasakyti devintajame dešimtmetyje, tapo filmo moto. Kurti vaidybinį, o ne dokumentinį filmą nusprendžiau dėl temos. Dokumentiniame filme beveik neįmanoma perteikti slapto meilės ryšio, ypač nutrūkusio. Aš norėjau, kad žiūrovas pamatytų lemtingas akimirkas, užuot tik išgirdęs protagonisto pasakojimą,“ – sako režisierius Janas Gassmannas.