„Net jei mano sielą atskirsit nuo mano kūno...Aš nieko nepripažinsiu...“
XV amžiaus Prancūzijoje vyksta erezija apkaltintos Žanos d‘Ark teismas, kurio teisėjai – prancūzai dvasininkai – simpatizuoja anglams. Teisėjai nuolat kamantinėja Žaną, mėgindami priversti ją išsižadėti savo įsitikinimų. Kalėjime uždarytai moteriai jie grasina kankinimais. Suprasdama, kad jos laukia mirties bausmė, Žana pasirašo išsižadėjimą, ir bausmė pakeičiama kalėjimu iki gyvos galvos. Sėdėdama kameroje nukirptais plaukais, ji suvokia išdavusi save ir savo įsitikinimus, todėl atsižada savo parašo. Žana pririšama prie stulpo ir sudeginama sielvartaujančių liudininkų akivaizdoje. Dėl Žanos d‘Ark sudeginimo kyla maištas, kurį žiauriai numalšina anglų kariuomenė.
„Aš norėjau sukurti himną, apdainuojantį sielos triumfą prieš gyvenimą“, - apie filmą „Žanos d‘Ark aistra“ sakė režisierius Carlas Theodoras Dreyeris.
Režisierius
Carl Theodor Dreyer
Mokykloje Dreyeris pasižymėjo kaip itin gabus mokinys. Sėkmingai įgijęs pagrindinį išsilavinimą, 1906-aisiais jis paliko namus ir taip atsiskyrė nuo įtėvių. Jaunuolis išbandė ne vieną biurokratinį darbą, kol pagaliau suprato turįs įgimtą talentą žurnalistikai. Prieš prisijungdamas prie jaunų idealistitinėmis pažiūromis išsiskyrusių žurnalistų grupelės, 1910-aisiais išleidusios, kaip vėliau pasirodė, neilgai gyvavusį laikraštį „Riget“, dvidešimt vienerių Dreyeris dirbo korespondentu keliose įtakingose redakcijose, įskaitant seniausią Danijos laikraštį „Berlingske Tindende“ ir antrą pagal senumą „Politiken“. Dėl savo polinkio į nuotykius Dreyris atsidūrė aviacijos bendruomenės priešakyje ir jo žavingi bei techniškai suprantami straipsniai sąlygojo lemtingą pažintį su kompanija „Nordisk Film“, kurioje jis dirbo oro balionų techniniu konsultantu. Žlugus laikraščiui „Riget“, Dreyeris įsidarbino bulvariniame leidinyje „Ekstra Bladet“. Intensyviai bendraudamas su kinematografininkais, Dreyeris gaudavo užsakymų rašyti scenarijus. 1913-aisiais jis jau pasirašė išskirtinį kontraktą su kompanija „Nordisk Film“. Dar po poros metų Dreyeris tapo etatiniu darbuotoju. Šioje kompanijoje Dreyeris montuodavo filmus ir jo gebėjimai šioje srityje netruko atsiskleisti. Netrukus Dreyeris rimtai susidomėjo režisūra.
Filmai
1919: „Prezidentas“ („Præsidenten“); 1920: „Klebono našlė“ („Prästänkan“); 1921: „Šėtono knygos puslapiai“ („Blade af Satans bog“); 1922: „Mylėkit vieni kitus“ („Die Gezeichneten“), „Vieną kartą“ („Der var engang“); 1924: „Mikaelis“ („Michael“); 1925: „Namų šeimininkas“ („Du skal ære din hustru“); 1926: „Glomdalio nuotaka“ („Glomdalsbruden“); 1928: „Žanos d‘Ark aistra“ („La passion de Jeanne d'Arc“); 1932: „Vampyro Alano Grėjaus nuotykiai“ („Vampyr - Der Traum des Allan Grey“); 1942: „Geros motinos“ („Mødrehjælpen“); 1943: „Pykčio dienos“ („Vredens dag“); 1945: „Du žmonės“ („Två människor“); 1946: „Žemės vanduo“ („Vandet på landet“); 1947: „Kova su vėžiu“ („Kampen mod kræften“), „Danijos kaimo bažnyčia“ („Landsbykirken“); 1948: „Jie suspėjo į keltą“ („De nåede færgen“); 1949: „Thorvaldesenas“ („Thorvaldsen“); 1950: „Storstromo nuotaka“ („Storstrømsbroen“); 1955: „Pilis pilyje“ („Et slot i et slot: Krogen og Kronborg“); 1955: „Žodis“ („Ordet“); 1964: „Gertrūda“ („Gertrud“).
Nuorodos
Nuotraukos
 |
 |
 |
