Madsas daugiau taip nebegali! Jis kankinasi, jis nelaimingas. Dešimt metų gyveno su moterimi, kurios nemyli, rašė nuvalkiotus šabloniškus dialogus televizijos serialui. O kur tikroji gyvenimo meilė? Kur svajonė rašyti? Kur jausmas, kad gyvenimas – gitaros solo?! Paskelbęs sau, kad dar ne vėlu, Madsas meta Mariją, namus ir ima karštligiškai vaikytis svajonių. Draugai Luisa ir Peteris, pasimatymai, jaunesnė mergina, išsiskyrimai, tobulo scenarijaus ir laimės paieškos negelbsti. Susigrąžinti to, ką metė, Madsas irgi nebegali. Jį ištinka panika, jis grimzta į depresiją. Netikėtai susivokti padeda nekenčiamas dramaturginis šablonas, į kurį nepriekaištingai sugula visi Madso poelgiai ir likimo (siužeto) vingiai. Tai jausminga juodoji komedija, apie tai, kaip vyrai svajoja, myli, ieško savęs ir gyvenimo prasmės.

„Vyriškas filmas ne apie žmogžudystes ar karjerą, alų ar futbolą, bet apie jausmus, viltis ir svajones, svarbius sprendimus ir amžinas dvejones. Komedija, kurioje išvengta apibendrinimų apie vyro vaidmenį, kuri įsiskverbia giliai į vyrišką sielą ir kurioje galima aptikti labai įdomių ir, svarbiausia, protingų dalykų. Analizavome save ir savo kartos vyrus, kurie, pasinėrę į linksmybes, atsisako suaugti ir tai baigiasi apgailėtinai. Atrodo, kad mes, vyrai, niekada nebūname patenkinti tuo, ką turime. Vienišiai pavydi šeimos vyrams, šeimos vyrai jaučiasi pakliuvę į spąstus, nei vienas nėra patenkintas savo karjera (kad ir kaip gerai sektųsi), o svajonės apie laisvę ir harmoningą laimę pražūsta liūdesy arba cinizme,“ – sako Nikolajus Arcelis.