Taip, SCANORAMA rodys „Antikristą“
Didysis provokatorius, sarkazmo ir ironijos meistras Larsas von Trieras po skausmingos pertraukos sukūrė filmą, kuris padalijo žiūrovus ir vertintojus į tuos, kurie kategoriškai atmeta filmą, ir tuos kurie žavisi šiuo kontraversišku ir galingu kūriniu.
Tarp šių kraštutinių polių bus daug tokių, kurie norės pamatyti filmą tik todėl, kad tai – „Antikristas“. Tačiau viskas nėra taip paprasta ir vienareikšmiška. Džiaugiamės galėdami pasiūlyti „Scanoramos“ žiūrovams ne tik pamatyti filmą, bet ir paskaityti pokalbį su Larsu von Trieru, kuris buvo užrašytas prieš filmo kelionę į Kanų kino festivalį.
Tikras ir nesveikas susidomėjimas. Ažiotažas. Prakeiksmai. Žiuri antiprizas.
Visai tai lydėjo šį filmą Kanuose. Paskaitykite, ką kalba Larsas von Trieras, ir jūs suprasite, kad nebūtinai viskas yra tiktaip, kaip kartais atrodo.
Bėgant metams, Larsas von Trieras iš Kanų parsivežė šešis apdovanojimus. Dabar režisierius sugrįžo su pretendentu į „Auksinę palmės šakelę“ – „Antikristu“. Filmas pasakoja apie į miško namelį „Edeną“ pasitraukusią gedinčią porą, kuri viliasi išgydyti sudužusias širdis ir pašlijusią santuoką. Knudas Romeris, 1998-aisiais pasirodęs von Triero „Idiotuose“, kalbino režisierių balandžio pradžioje, kai šis ką tik baigė gotikinę siaubo pasaką.
SUGRĮŽTANTIS KATAFALKAS
„Atrodai kaip kunigas“, – spausdamas man ranką sako von Trieras, kai susitinkame „Filmbyen“ aikštelėje, kur peržiūrėsiu naujausiąjį jo darbą „Antikristas“. Filmą gaubė tokia paslaptis, jog eidamas į peržiūrą jaučiausi tarytum auksinėje valstybės iždo saugykloje. „Juk aš čia tam, kad išgelbėčiau tavo nemirtingą sielą“, – pašmaikštauju. Praėjus devyniasdešimčiai minučių savo kėdę palieku giliai sukrėstas. Pakeliui į namus greitkelyje mane aplenkia katafalkas, ir baimė bei paranoja vėl sugrįžta.
Pokalbio su von Trieru vaizdas šiek tiek bauginantis. Būdamas ironijos ir sarkazmo meistru jis bet kurį pašnekesį gali pakreipti į tave ir skaudžiausias tavo žaizdas. Po kelių dienų laukiu jo „Filmbyen“ ir man pranešama, kad jis vėluoja. Virš jo biuro durų varvančio kraujo raudoniu užrašyta: „Chaosas valdo“. Maždaug po valandos mane informuoja, kad jis nori kalbėtis savo namuose, esančiuose 20 km į šiaurę. Aš taip jaudinuosi, jog bijau, kad padarysiu avariją. Važiuodamas siauru keliu jo namo link, priešais upelį, stovėjimo aikštelėje, automobiliu atsitrenkiu į tvorą ir krūvą akmenų, o tuomet nužingsniuoju į kitą namą, kol galiausiai išgirstu jį šaukiant pro atdaras duris, „Knudai, čia!“
Von Trieras yra įsikūnijęs mandagumas. Jo žmona Bente pagamino vaflių ir paruošė žolelių arbatos – du labiausiai raminančius dalykus pasaulyje. Tvirtai „įsitveriu“ abiejų, kai suprantu, jog pokalbis vyks rūsyje ant dviejų pagalvinių fotelių, o von Trieras dėvės tik juodas kojines, laisvus juodus apatinius ir juodus marškinėlius. Staiga pradedu abejoti, kas iš tikrųjų gali nutikti – dar labiau dėl to, jog ketinu su juo kalbėtis apie tai, kaip jis, kaip ir daugelis kitų puikių režisierių, vis iš naujo kuria tą patį filmą, tik skirtingais ir vis radikalesniais variantais. Jo atveju filmas kalba apie didybės manijos apsėstą pasyvų paranojiką, kuris prikaustytas prie patalo (kaip filme „Prieš bangas“) arba palaidotas gyvas (kaip „Antikriste“). Nepaisant to, jis iki mirties seksualiai išnaudoja ligotą arba protiškai atsilikusią moterį, kad sukurtų sadomazochistinio geismo vaizdus ir vujaristiškai patenkintų savo erotizmą. Mano paranoja tampa nebekontroliuojama – atvirai kalbant, bijau, kad dabar atėjo mano eilė!
Žinoma, neatėjo. Tame rūsyje susitikau ne su Antikristu, bet su kupinu užuojautos ir kraštutinio atvirumo režisieriumi, kuris gyvena nuolatinėje mirties pajautoje, kad galėtų sukurti apokaliptinį vaizdinį sodrumą, paverčiantį „Antikristą“ tikru šedevru. Po pusantros valandos pradedu gailėtis, kad nesu geresnis pašnekovas. Tiesą sakant, tai mano pirmas kartas ir aš per daug kalbu. Išeidamas padarau tai, ko nereikėtų daryti –
atsidėkodamas labai nedrąsiai apkabinu von Trierą. Grįžęs į automobilį pajuntu silpstant baimę bei paranoją ir pakeliui namo – tikra tiesa, prisiekiu – aplenkiu katafalką.
Larsas von Trieras: Nekantrauju išgirsti pirmą tavo klausimą. Nepamiršk, jis turėtų būti ilgas!
Knudas Romeris: Sukūrei keletą konceptualių filmų, kurie varžė tavo laisvę. Dabar vėl grįžta von Trieras, apokaliptinių vaizdų kūrėjas. Kodėl varžei save ir kaip išsilaisvinai?
LvT: Man viskas yra vaizdai – net jei ant grindų tik kreida pieštos linijos. Bet aš... (dvejoja) aš buvau nusiminęs, jaučiausi prislėgtas – pasiekiau visišką dugną – ir abejojau, ar dar kada sukursiu kokį nors filmą. Tačiau grįžau prie kai kurios medžiagos iš savo jaunystės. Tuomet labai žavėjausi Strindbergu, ypač jo asmenybe. Jis buvo nuostabus. Taigi pabandžiau sukurti filmą – apie tai su niekuo dar nekalbėjau, sunku išreikšti tai žodžiais – pabandžiau sukurti filmą, kur turėčiau šiek tiek atsikratyti sveiko proto.
KR: „Chaosas valdo“.
LvT: Taip (juokiasi). Sukūriau keletą vaizdų, kuriuos pamėginau sujungti. Be to, man buvo įdomu kurti filmą tik su dviem veikėjais.
KR: Bergmano „Scenos iš vedybinio gyvenimo“...
LvT: Taip, „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, bet gerokai kita forma. Kadaise „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ man patiko. Maniau, tai buvo šis tas.
KR: Tačiau ši santuoka yra labiau strindbergiška nei bergmaniška.
LvT: Taip, Strindbergo atveju sutuoktiniai labiau vienas kitą stumia nuo laiptų.
KR: Be to, tavo filme požiūris į moteris turbūt labiau primena Strindbergą nei Bergmaną?
LvT: Taip, ir manęs turbūt bus dar klausiama apie mano požiūrį į moteris. Visada turėjau romantinį požiūrį į kovą tarp lyčių, apie kurią rašė Strindbergas. Mes vis vaizduojame santykius tarp lyčių. Nežinau, ar egzistuoja neabejotina tiesa.
ŽANRINIS FILMAS – KABUTĖSE
KR: Tu kuri „žanrinius filmus“ – labai didelėse kabutėse. Pasakoji vis tą pačią istoriją, savo istoriją, skirtingais variantais, iš skirtingų kampų, kaip elgiasi daugelis kitų kūrėjų. Koks tavo santykis su žanrais? „Prieš bangas“ yra melodrama, o „Šokėja tamsoje“ – miuziklas. „Antikristas“ yra įtemptas trileris arba siaubo filmas. Ar pasakytum, kad tavo santykis su žanrais buvo romantiškas arba žaismingas?
LvT: Žanrai yra įkvėpimas. Iš esmės mano istorija kiekvieną kartą yra ta pati. Dabar tai jau esu įsisąmoninęs. Bet „žanrai“ – turbūt niekada ir nesukursiu grynojo žanro, nes, manau, prie jų reikia kažką pridėti. Jeigu būčiau virėjas, tai būtų mano klasikinio kiaulienos kepsnio versija.
KR: Toks įspūdis, tarsi iš žaislų dėžės trauktum tradicines išraiškas ir, apversdamas jas aukštyn kojom, priverstum jas žaisti.
LvT: Juk vis dėlto universitete studijavau kiną ir man visai patiko žanriniai filmai. „Asfalto džiunglės“! Na, žinai, noir filmai, buvo nuostabu.
KR: Tinginys, žiūrėdamas tik tavo filmus, bus pamatęs visus galimus žanrus.
LvT: Taip, visus viename filme (juokiasi). Nors nesu itin ištikimas įvairiems žanrams. Taip nesakyčiau. Man patinka, kai viskas tarpusavyje šiek tiek trinasi.
KR: Kai kas pasakytų, kad tu – vis labiau rizikuodamas nusižengti normoms – artėjai prie didžiausio tabu žanro, pornografijos.
LvT: Na, aš su tuo šiek tiek paflirtavau, ypač „Idiotuose“. Kažkokiu būdu seksualumas ir siaubo žanras glaudžiai susiję. Bet pornografija? Nežinau. Ar tai pornografija? Galbūt. Bet pornografija mane visad erzindavo. Pornofilmai turi taikomąją funkciją. Dažniausiai jie gana primityvūs.
KRAŠTUTINĖ ĮTAMPA
KR: Tiek siaubo, tiek pornografiniai filmai jaudina žiūrovą. Siaubo filmai sukelia baimę. Pornografiniai filmai – geismą. Juos vienija kraštutinė įtampa, kai sunku pasakyti, ar tai pasyvus kentėjimas, ar aktyvus geismas.
LvT: Labai gražiai pasakyta. Niekada nebūčiau taip gerai pasakęs.
KR: Vieni dalykai patiriami teigiamai (geismas), o kiti patiriam neigiamai (baimė). Tavo filmai panašiai veikia žiūrovą. Ar to sąmoningai sieki, ar tai tavo emocinė saviraiška?
LvT: Žinai, o tu užduodi sunkių klausimų. Kita vertus, ši mintis visai įdomi. Aš iš tiesų stengiuosi, kad mano filmai paveiktų žiūrovų emocijas. Bet tai aš darau sukurdamas kiek galima išraiškingesnį vaizdą sau pačiam. Todėl teigčiau – nors tai šiek tiek ir būtų melas, – kad kurdamas filmą galvoju apie žiūrovą. Daugiausia vaizdais, kuriuos kuriu, patenkinu save. Kartu negaliu paneigti, jog jie kuriami tam, kad darytų poveikį.
KR: Šis filmas man sukėlė baimę. Sunku jos atsikratyti. Ji mane persekioja. Jeigu man iš pradžių reikėtų sukurti šiuos vaizdus savo galvoje, o paskui patirti jų kraštutines emocines išraiškas, aš išprotėčiau.
LvT: Taip. Na... filmas yra blankus realybės atspindys. Jeigu sėdi kino teatre ir raudi, tai yra blanki panašios emocijos, kurią išgyvenai realiam gyvenime, kopija. Šia prasme filmas yra antrarūšė priemonė, nes jis visada gyvuos pasiskolintomis emocijomis iš realaus gyvenimo. Jeigu kas nors išsigąsta, matyt taip yra dėl to, jog jis turi kažkokių baimių, kurias galima „pasiskolinti“ žiūrint filmą. Tačiau filmas turi ir kitų savybių, kurios sukelia emocijas. Tarkime, Muncho „Riksmas“, kurį mano sūnus ką tik nukopijavo piešinyje. „Riksmas“ yra be galo išradinga emocijos išraiška, tačiau žmonės iš muziejaus rėkdami nebėga.
KR: Jūsų filmai yra „riksmai“?
LvT: Hmm... „Antikristas“ yra tas, kuris labiausiai priartėja prie riksmo. Jis atsirado tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai aš jaučiausi išties blogai. Įkvėpimą randame savo pačių baimėje, savo pačių emocijose. Iš čia viskas ateina, tačiau ilgainiui tai virsta kažkuo kitu. Nėra jokios telepatijos tarp režisieriaus ir žiūrovų, kaip kad „Štai jums užuomina, kuri padės pasijusti taip, kaip jaučiausi aš“. Viskas yra ne taip. Priežastis, dėl ko mane domina siaubo žanras – ir aš net nesu tikras, ar tai ir yra tai – yra ta, jog tai leidžia man daryti daug įvairių dalykų.
PASYVI PARANOJA
KR: Džiaugiuosi matydamas tave sugrįžtantį į šimtaprocentinę romantikos, simbolikos visatą su šiokiomis tokiomis katalikybės užuominomis, visas šis reikalas yra beveik iki-romantinis, primenantis gotiką, kaip grafas Drakula.
LvT: Taip, tikrai. Negaliu to analizuoti, bet vizualiai – tai tikrai romantinis žanras.
KR: Tu sakai, kad filmas nėra tikslus gyvenimo dalies atspindys. Siaubo filmo realybė skiriama pasyviam žiūrovui. Panašiai veikia ir tamsos baimė: pasyvus ir paranojinis realybės suvokimas, kuris apjuosia tave žiedu kaip ir didybės manija. Ir vėl matome tai tavo filmuose, kur pagrindinis veikėjas visiškai paralyžiuotas, prikaustytas prie lovos, palaidotas gyvas!
LvT:(Juokiasi) Taip, nepamirškime Edgaro Allano [Edgaras Allanas Po – red.]. Jis ir pats buvo romantiška asmenybė.
KR: Nuostabu yra tai, kad tavo filmai atspindi tamsos baimę ir tuo pačiu jie skirti žiūrėti tamsoje, kai žmogus tam tikra prasme yra pažeidžiamas.
LvT: Kartą galvojau užsiimti teatru, nes mane sužavėjo tai, jog teatre gali daug labiau išsigąsti nei kine. Norėjau sukurti teatrinę „Egzorcisto“ versiją. Aš nerimstu kine, bet dar labiau nerimstu teatre, nes jis gyvas. Eiti į spektaklį man yra siaubingas įvykis. Tik maža dalis žmonių apskritai įveikia šią baimę. Bet aš labai džiaugiuosi šiuo filmu ir jo vaizdais. Jie kyla iš įkvėpimo, kuris man yra tikras. Šiame projekte parodžiau atvirumą. Manau, taip pasielgiau ir „Idiotuose“ bei kituose savo filmuose. Bet šis yra tęsinys tam tikrų vaizdų iš mano praeities.
KR: Susidaro įspūdis, kad naudojiesi „pirmine scena“, pirmuoju vaiko susidūrimu su jo tėvų erotizmu ir negebėjimu to suprasti, nes tai jam yra paslaptis. Vaikas nežino, kas vyksta, bet gali suprasti, jog galima pasiekti stiprią baimės ir aistros būseną. Kalbant Freudo kalba, tai yra visų pirminių scenų motina, baimė užbaigti visas baimes.
LvT: Klausau...
KR: Blogas klausimas... Tam tikra prasme filmas yra terapinis. Tačiau terapeutas filme nėra labai panašus į terapeutą. Praktiškai, jis sadistas, tiesa?
LvT: Pats turėjau šiek tiek kognityvinės terapijos patirties, kurią apibūdinčiau taip: jeigu bijai nukristi nuo uolos, tave nuo jos nustumia, ir šitaip tavo baimė baigiasi. Matyt, tai labai sėkminga terapijos forma. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kokio aukščio yra uola. Terapeutai paprastai stumia nuo žemų nuokalnių. Tada jiems sekasi.
Aš tikrai mėgstu pajuokauti, paerzinti ir panašiai. O mano pagrindiniai veikėjai vyrai iš esmės yra idiotai, kurie nieko nesupranta. Taip pat ir „Antikriste“. Todėl viskas ir susimauna! O dėl to, kad baimė yra viena, o realybė – visai kita, galima diskutuoti. Ar gali baimė pakeisti pasaulį? Manau, kad gali – ir keičia.
EGZORCIZMAS
KR: Šiame filme veikėjai yra visiškai suparalyžiuoti. Įkalinti namelyje jie vargiai gali pakeisti realybę. Su realiu pasauliu juos jungia tik ilgesys ir keletas užkeikimų. Kaip apskritai filme atsiranda katalikybės tema? Seniesiems siaubo filmams būdingi nukryžiuotieji ir šėtono siaubas – česnakas. Tai būdinga ir katalikybei, kuriai filme skirta nemažai vietos...
LvT: Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes esu labai prastas katalikas. Tiesą sakant, visai nesu religingas. Darausi vis didesniu ateistu.
KR: Ir vis dėlto, katalikybė yra mėgstamiausia religija tarp netikinčiųjų, nes ji turi be galo daug išraiškų: ritualų, ornamentų ir t. t. Tai labai primena išraiškų žaislų dėžę, kurią minėjome kalbėdami apie žanrinius filmus. Katalikybė siūlo didelį išraiškų, kuriomis galima pasinaudoti, pasirinkimą.
LvT: Taip, jos gali mus žavėti ir traukti – bent jau mane. Toje žaidimų dėžėje matau daug laisvės. Man protestantizmas visada atrodė kaip didelė pabaisa. Bet apskritai religija yra šūdas. Tiek tai aš žinau.
KR: Tačiau visa ta išraiškų sistema žaidžia ir filme „Prieš bangas“, ir „Antikriste“.
LvT: Nietzsche‘s „Antikristą“ laikau prie lovos nuo 12 metų (juokiasi). Tai jo didysis žaidimas su krikščionybe.
KR: Įdomu, kad norėjai sukurti spektaklį pagal „Egzorcistą“, nes egzorcizmas yra labai katalikiškas reikalas. Ar atsikratai savo paties demonų, ar išvarai realaus gyvenimo piktąsias dvasias? Argi psichoanalizė nėra dar viena egzorcizmo forma?
LvT: Tie demonai yra mano draugai. Kino pranašumas prieš realybę yra tai, kad demonai, su kuriais žmogus bijo susitikti gyvenime, kine vaidina visai kitokį vaidmenį.
Kai „apgyvendini“ demonus savo filme, jie tampa tavo draugais. Jie tampa tavo žaidimų partneriais, bendrininkais. Galbūt Munchas, sukūręs „Riksmą“, jautėsi labai gerai.
Kartą Munchas atvyko į Daniją pas daktarą Jacobseną, kuris gydė jį ir kitą iškilų kūrėją, Strindbergą. Abu labai pasikeitė. Munchas neabejotinai į bloga. Prieš atvykdamas į Daniją gydytis, jis buvo daug įdomesnis.
Įdomu, ar tai, ką jie sako, yra tiesa – kai pamišimas pasitraukia, darbo kokybė taip pat suprastėja. Galbūt...
KR: Bet ar verta mokėti tokią kainą?
LvT: Žinoma, neverta! Nenoriu kartotis, bet man buvo tikrai blogai!
KR: Grįžkime prie paranojos. Persekiojimo ir baimės jausmo priešingybė yra visko kontroliavimas. Nesileidi būti persekiojamas kitų, bet pats imi dominuoti ir kontroliuoti kitus. Ar dėl to tu jautiesi ramus ir patenkintas, kai filmuoji?
LvT: Dažniausiai taip ir būna, tik ne šį kartą. Kurti filmų aš nebijau. Nebijau išsakyti savo požiūrio ir po to būti teisiamas. Tačiau šį kartą bijojau tiesiog ten būti. Kuriant tokį didelį dalyką ir esant jo centre – o šį kartą aš buvau gerokai prastesnis centras nei kituose filmuose, – veikia savotiška klaustrofobija. Tikrai jaučiau, kad man trūko džiaugsmo. Dabar, kai jau sumontavome filmą, jaučiu didelį džiaugsmą. Buvo tikrai gera. Bet šiaip ekstazės nejutau. Kiti mano filmai buvo kažkiek panašūs į žaidimą, kur režisierius nusprendžia, ką žaisti.
KR: Ar gali taip būti, kad dabar, kai viską pastatei ant kortos, mainais sukūrei šedevrą? Filmo vaizdų jėga yra kaip šviesos spindesys!
LvT: Oi!... Skirtumas yra tas, kad grįžau prie kai kurios jaunystės medžiagos ir joje yra tam tikras pagrindas, įskaitant tuos dalykus, kuriuos anksčiau mėginau pašalinti, nes jie buvo pernelyg nepatogūs. Tiesiog dabar yra toks laikas, kai nesijaučiu labai laimingas.
KR: Ar tam turi įtakos tai, kad sensti?
LvT: Manau, dar ir kaip.
KR: Kiek tau dabar metų?
LvT: Bus penkiasdešimt treji, velniai griebtų.
AKTORIAI IR ŽIŪROVAI
KR: Norėčiau pakalbėti apie tavo aktorius. Kaip sekėsi su jais dirbti? Vis dėlto tu jiems keli nežmoniškus reikalavimus.
LvT: Su Williemu [Williemas Defoe – red.] esu dirbęs anksčiau, „Manderlyje“. Jis tikrai šaunus. Jis manęs pasiteiravo, ar turiu jam darbo. Todėl atrašiau jam, kad kai ką esu sugalvojęs, bet mano žmona nemananti, kad jis tam ryšis. Manau, tai jį išprovokavo. Tačiau akivaizdu, kad jis nesigėdija demonstruoti savo nuogo kūno ir nemanau, kad turėtų.
Bendravome su keliomis aktorėmis, bet jos tikrai nebūtų išdrįsusios. Charlotte [Charlotte Gainsbourg – red.] iškart sutiko, buvo skaičiusi scenarijų. Ji nė kiek nedvejojo. Tai ir yra geriausia: du aktoriai, kurie išties nori sukurti filmą. Ir iš jų buvo daug reikalaujama, todėl jie ir turėjo norėti. Jie puikiai atliko savo darbą! Dar nesutikau tokios aktorės, kuri dirbtų taip, kaip Charlotte. Viso scenarijaus paraštės buvo primargintos jos pastabų, kurių ji niekam nenorėjo rodyti. Labai, labai darbšti.
KR: Ką galvoji apie galimą reakciją, kurios susilauksi Kanuose?
LvT: Dažniausiai Kanuose žiūrovai būna gana atviri... Kas neparodyta? Krušimasis?
KR: Rodant lytinius organus būdingas tam tikras kuklumas.
LvT: Manyčiau, man dar liko žiūrovų, kurie įvertins tai, kas bus rodoma.
KR: Ar manai, kad filme vaizduojami žiaurumai, kraštutinė ekspresija gali paveikti žiūrovus, tai yra trukdyti jiems?
LvT: Nemanau. Žinoma, noriu, kad žmonės filmą pamatytų. Režisieriaus kelias yra tarsi serija klausimų tam tikrai žmonių grupei. Jeigu jie sutinka keliauti su manimi iki galo, jie yra „mano“ žmonės. Bet dar labiau aš noriu, kad filmas rastų savo žiūrovus.
KR: Tai fetišizmas, kai susikuri kultą. Tu, pasirodo, esi vaizdo fetišistas...
LvT: Aha!
KR: Pavyzdžiui, naudoji specialią kamerą, kuria galima filmuoti itin lėtai. Vietoj vienas du ir viskas, tu eini priešinga kryptimi: statiškas liūdesys, statiška baimė, statiška paranoja – pabrėžiama tokia lėta vaizdų kaita, kad atrodo, jog viskas sustojo.
LvT: Kadaise sugalvojau nufilmuoti ilgą sceną tik su operos muzika. Ją nufilmuoti nebuvo sudėtinga, be to, ji turėjo savito žavesio. Giliai viduje nesididžiuoju, kad imuosi senų technikų. Bet čia aš į tai pažiūrėjau pro pirštus, nes šis filmas yra tarsi „avarinis“, tarsi gelbėjimosi šiaudas. Tiesiog turėjau kažką sukurti, antraip būčiau vėl grįžęs į lovą ir spoksojęs į sieną.
Daugelis filmo vaizdų atėjo iš įsivaizduojamų kelionių mano gyvenime. Išmokau keletą šamanizmo technikų ir tose kelionėse atradau daug vaizdų. Yra toks būgnų garsas, kuris panardina tave į ekstazės būseną, nukelia į paralelinį pasaulį. Tikrai labai įdomu ir be galo linksma. Niekada nebandžiau LSD, bet tai turėtų būti kažkas panašaus į psichotropinės medžiagos poveikį, tik jos nevartojant.
KR: Įdomu, kaip mes vis kartojame tą patį, tik kitaip. Visą laiką kalbame apie pasyvią grožio būseną, statiškus vaizdus, ekstaziškus vaizdus, pasyvią paranoją, baimę ir vujarizmą – viskas sadomazochistinei aistrai patenkinti.
LvT: (Kikena) Taip, etiketės padeda!
KR: Taip, jų reikia paisyti. Gera porcija iškreiptų polinkių yra kiekvieno normalaus ir sveiko gyvenimo dalis.
LvT: Taip, įsikibkime jų, nes kitaip mudu pražūsime. Mano iškrypimai, kurie atsispindi šiame filme, nėra nauji. Skiriasi tik jų išraiškos forma. Ir dėl to, jog dalis medžiagos yra iš mano jaunystės, ji gali būti neracionali, ekstaziška. Emocijų ir baimių turėjo būti siekiama iki paskutinio kraujo lašo. Tai labiau vaikiškas filmas, sakyčiau.
KR: Kai kas pavadintų infantiliu seksualiniu ieškojimu.
LvT: Tikrai? Taip, būtent! Be jokios abejonės. Būtent taip ir yra!
KR: Tiesą sakant, tai mus grąžina prie to, nuo ko ir pradėjome – tavo romantinio Strindbergo įvaizdžio.
MOTERYS
KR: Kažkada Nicole Kidman tavęs paklausė, „Kodėl esi toks žiaurus moterims?“. Strindbergas, savo ruožtu, garsėjo neapykanta moterims. Žinau, kad tu nejauti neapykantos moterims. Bet ar nebijai būti apkaltintas kraštutine žiaurumo forma? Moters seksualumas suvokiamas kaip blogis. Kaip žaltys Rojuje, nusipelnęs bausmės. Ar visa tai tik meilės žaidimas?
LvT: Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie raganų medžiokles. Sakyk, ką nori, bet tai puiki istorija. Tai puiki medžiaga. Raganomis netikiu. Nemanau, kad moterys ar jų seksualumas yra blogis, bet tai baugina. Kuriant filmą svarbu save išlaisvinti. Kam, po velnių, rūpi, ką aš manau? Yra įdomu įvairiais būdais sujungti tam tikrus vaizdus ir idėjas. Jie atspindi žmogaus sielą ir poelgius. Tai yra įdomu.
Žinai, aš ir pats save provokuoju. Mano motina buvo užkietėjusi feminizmo šalininkė. Aš gana atviras lyčių lygybei. Tiesiog netikiu, kad kada nors taip bus. Lytys tarpusavyje be galo skiriasi, antraip nebūtų taip smagu. Nemanau, kad moterys turėtų būti pavergtos. Be abejo, aš tam nepritariu.
Akivaizdu, kad raganų medžioklės buvo siaubingas dalykas. Bet raganų įvaizdis turi tiek daug žavesio. Užuot jį apmąstęs leidau šiam filmui laisvai tekėti. Ryškiausi įvykiai, įamžinti kino juostoje, yra gana karikatūriški. Tarsi pakabintum musgaudį – kas prilimpa, tas ir lieka.
Knudas Romeris
Publikuota „FILM#66“, 2009 m. gegužę
Knudas Romeris
Gimė 1960-aisiais. Pasirodė Larso von Triero „Idiotuose“ ir kartu su Christofferiu Boe sukūrė filmą „Už kadro“ („Offscreen“). Romeris studijavo literatūrą Kopenhagos universitete ir keletą metų dirbo reklamos srityje. Jo autobiografinis romanas „Tas, kuris mirksi, bijo mirti“ („Den som blinker er bange for døden“), 2006 m., Danijoje tapo bestseleriu ir buvo parduotas dvylikoje šalių. Knyga laimėjo prancūzų knygų platintojų prizą („Prix Initiales Automne 2007“) ir ispanų literatūros apdovanojimą „Premio Cálamo“.
