Teisėjai, žirklės ir ugnis – „Žanos d‘Ark aistra“ juostos istorija
Protestai ir pirmas gaisras
Filmo „Žanos d‘Ark aistra“ premjera įvyko Kopenhagoje 1928-ųjų balandžio 21-ąją. Tai buvo pirmas ir vienintelis viešas visos filmo versijos seansas. Premjera Paryžiuje įvyko tik spalio 25-ąją, nes prancūzų nacionalistai teigė, kad užsienio režisieriui, o tuo labiau ne katalikui, negalima leisti prisiliesti prie švento mito apie Žaną d‘Ark.
Tačiau prancūzų žiūrovai dar ilgai negalėjo pamatyti Dreyerio filmo – nei originalaus, nei cenzūruoto. 1928-ųjų gruodžio 6-ąją liepsna sunaikino UFA studijos Berlyne laboratorijas. Originalus negatyvas buvo sunaikintas. Išliko vos keletas jau nusidėvėjusių filmo kopijų. Dreyeris buvo priblokštas – jo filmas, regis, buvo pasmerktas pražūčiai.
Versija iš nepanaudotų dublių
Ir vis tik išeitis buvo, nors ir ne pati tobuliausia. Paprastai Dreyeris versdavo aktorius keletą kartų suvaidinti netgi nesvarbius epizodus. Todėl buvo įmanoma atkurti filmą iš nepanaudotų dublių ir epizodų, kurie, laimei, buvo saugomi kitur.
Dreyeris ir montuotoja Marguerite Beauge sukūrė naują negatyvą, kuris kone visiškai tiksliai atitiko originalą. Daugelis net negalėjo įžvelgti skirtumo, tačiau pats Dreyeris matė viską.
Negana to, ir antrasis negatyvas buvo sunaikintas per kitą, 1929-ųjų gaisrą. Po ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių pirmojo negatyvo juostų dar sumažėjo, antrojo negatyvo išliko šiek tiek daugiau. Didžiojo Nebylio kino klasikos fizinio nykimo sustabdyti buvo neįmanoma.
Dvi „suklastotos“ versijos
Kai kurios suklastotos filmo versijos buvo beveik komiškos. Išsamioje įvairių filmo versijų apžvalgoje „Žanos d‘Ark“ spektras“ Tony Pipolo aprašo dabar jau dingusią versiją, kurią 1933-iaisiais išleido kino platintojas Shermanas S. Krellbergas.
Deja, Lo Duca pasiėmė negatyvą ir gerokai jį pakoregavo. Panaudodamas Bacho, Albinoni‘o ir Vivaldi‘o muziką, Lo Duca įgarsino filmą optiniu garso takeliu („panardino“ filmą į muziką). Jis pakeitė filmo tekstą subtitrais, visur, kur tai buvo įmanoma padaryti, o kitur originalų filmo tekstą tiesiog perkėlė ant vitražo langų ir bažnyčios klauptų vaizdų. Pats negatyvas buvo prarastas, tačiau, nepaisant triukšmingo Dreyerio protesto, Lo Ducos versija išliko ilgus metus. 1956-aisiais metais Dreyeris parašė laišką Gaumont‘ui, užbaigdamas jį tokia pastraipa:
„Montuotojas mėgino padaryti filmą prieinamesnį plačiajai publikai, pataikaudamas jos prastam skoniui. Kadangi jūs vertinate meniškus filmus, būtų logiška, kad pagamintumėte nebylios versijos kopiją su tekstu paprastame juodame fone, kaip aš buvau padaręs originale. Klasikinė filmo versija yra jau muziejinis eksponatas, kurį dera atkurti originalia forma. „Modernizuoti“ tokį filmą, mano manymu, yra absurdas.“
Gerai išsilaikiusi juosta – psichiatrinėje
Vėliau Arnie Kroghas iš Danijos kino instituto ėmėsi iš visų egzistuojančių versijų sudėlioti panašiausią į originalą filmo variantą. Matyt, pagrindiniu jo šaltiniu buvo antrojo negatyvo versija.
Ericas Breitbart‘as savo knygoje „La Passion de Jeanne d'Arc: kino klasika kyla iš pelenų“ rašo: „Nėra jokių įrašų apie tai, jog filmas buvo viešai rodytas Osle, tačiau vienoje juostos dėžėje rastas programos raštelis byloja apie keletą privačių filmo seansų. Ligoninėse ir mokymo įstaigose dažnai būdavo įrengti kino projektoriai, todėl tikėtina, jog ligoninės darbuotojai ir kai kurie pacientai buvo tie išrinktieji, kurie turėjo progą pamatyti originalią „Žanos d‘Ark“ versiją.“
Tačiau po šių kelių seansų juosta buvo padėta į saugyklą, ir niekas nepaprašė jos grąžinti. Taigi praėjus 50-iai metų nuo pasmerkimo, iškarpymo ir sudeginimo, „Žanos d‘Ark aistra“ buvo atgaivinta savo vizualiai pribloškiančia originalia versija.
Projektą pristato - Vilniaus - Europos kultūros sostinė.
"Žanos d'Ark aistra" Nacionaliniame operos ir baleto teatre - lapkričio 5 dieną, 19.00.
