SARABANDA

Vaizdai

Kartais atrodo,

kad manęs laukia nesuvokiama bausmė.

Mariana ir Johanas („Scenos iš vedybinio gyvenimo“) susitinka po trisdešimties metų nesimatymo. Jie pasenę, daug patyrę, bet vis dar jaunatviškai švelnūs vienas kitam. Gyvenimo tėkmė nurimusi, iš praeities ataidi prisiminimai. Aistros dabar verda jų vaikų ir anūkų istorijose. Henrikas, Johano sūnus iš kitos santuokos, su dukra Karina gyvena netoliese. Tėvas ir sūnus artimi nebuvo. Galbūt todėl Henrikas taip beprotiškai, net liguistai myli savo dukrą. O gal regi joje mylėtą žmoną. Jis atsidavęs moko Kariną griežti violončele ir planuoja jos ateitį, o ši veržias iš tėviškų gniaužtų. Mariana ir Johanas tampa stebėtojais meilės, kurios savo vaikams nepatyrė. Nors gal dar yra šiek tiek laiko?

„Bergmanas pasitelkė veikėjus, kurie jau buvo pažįstami žiūrovams. Filmu jis siekė ne papasakoti istoriją, bet paaiškinti, kas jie tokie. Jis norėjo kalbėti apie senatvę, neapykantą, meilę. Nors Johanas ir Mariana yra filmo herojai, tai ne jų istorija. Manau, kad Mariana – tik stebėtoja, graikų choras, o veiksmas plėtojasi tarp Johano ir sūnaus, sūnaus ir dukters... ir vilties kibirkštėlės“, – sako aktorė Liv Ullmann.

Tai paskutinis I. Bergmano filmas. Lietuvoje jis rodomas pirmą kartą.

 

Festivaliai: 

„Cezario“ apdovanojimai – geriausias Europos Sąjungos filmas.

Ingmar Bergman

Ingmaras Bergmanas (1918–2007) gimė Upsaloje, Švedijoje. Studijavo Stokholmo universitete, o profesionalią karjerą pradėjo kaip teatro režisierius Helsingborgo teatre. Per šešis kūrybos dešimtmečius sukūrė daugiau kaip penkiasdešimt filmų. Didžiulis Ingmaro Bergmano indėlis į kino meną pripažintas seniai. Šis autorinio kino meistras į filmus perkėlė temas, laikytas filosofijos ar religijos sfera, bei skvarbiai pažvelgė į šeimos ir vyro–moters santykius.