ŠVENTIEJI MOTORAI

Vaizdai

Ko norėti – juk esame atpirkimo ožiai.

Žmonės – tai mašina, tokia jau ši epocha.

 

Mes stebime poną Oskarą nuo aušros iki sutemų, sekame jo kelionę nuo taikinio prie taikinio, iš vieno gyvenimo – į kitus. Jis senis, jaunuolis, samdomas žudikas, pramonės vadovas, elgeta, monstras, šeimos vyras... Atrodytų, Oskaras stačia galva neria vis į naują vaidmenį. Tačiau kur kameros, komanda, režisierius? Ponas Oskaras vienas, jį lydi tik žavi blondinė, vežiojanti jį po Paryžių. Oskaras išseko žudydamas priešus, kurie nėra jo priešai, bučiuodamas svetimas žmonas ir glausdamas ne savo vaikus. Kur tikrieji jo namai, kada ilsėtis? Kur yra tikrasis jo gyvenimas?
 
„Šventieji motorai“ yra mano nesugebėjimo užbaigti keleto ankstesnių projektų rezultatas. Filme nėra pradinės idėjos ar intencijos, greičiau keletas įvaizdžių ir jausmų, kuriuos sumetu krūvon. Vienas iš tokių įvaizdžių – tie naujieji prieš keletą metų pasirodę ilgi limuzinai. Jie kažkaip susilieja su mūsų laiku. Gražiai atrodo iš išorės, bet įsėdus pasidaro liūdna, tarsi viešnamyje. Šie limuzinai ir suformavo filmo šerdį, galima sakyti, jie yra filmo „motorai“. Tarsi ilgi laivai, plukdantys žmones į jų galutinį tikslą“, – sako režisierius Leos Caraxas.
 
Festivaliai: 

Kanų kino festivalis – nominuotas „Auksinei palmės šakelei“; Tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis – pristatytas „Horizontų“ programoje.

 

Leos Carax

Leos Caraxas gimė 1960 m. Prancūzijoje. Būdamas vos 20-ies tapo vienu iš kino žurnalo „Cahiers du cinéma“ redaktorių. 1984 m. sukūrė pirmąjį ilgametražį filmą „Vaikinas sutinka merginą“. Antrasis jo filmas „Blogas kraujas“ buvo apdovanotas Berlyno kino festivalyje už inovacijas. Po filmo „Pont Neuf meilužiai“ (1991 m.), dabar laikomo kultiniu, režisierius nutilo aštuoneriems metams. 1991-ųjų kontroversišką filmą „Pola X“ lydėjo 13 metų tylos. Šįmet režisierius griausmingai sugrįžta filmu „Šventieji motorai“.